Vieniems šokiai – tai pramoga ir laisvalaikio užsiėmimas, kitiems – būdas atsipalaiduoti, tretiems – sporto šaka. O bitėms šokis – tai pagrindinė bendravimo forma. Bitės, atlikdamos šokio figūras, kitoms bitėms sugeba nupasakoti, pavyzdžiui, kur galima rasti nektaro.

Nors apie bičių bendravimą šokant įvairių hipotezių buvo visą XIX amžių, tačiau pirmasis tai įrodė ir bičių šokį perprato austras zoologas Karl Ritter von Frisch. Už šį atradimą 1973 m. jis gavo Nobelio premiją.

Taigi, kaip bitės šoka? Pasirodo, bitės naudoja polinę koordinačių sistemą. Tokią, kokią kiekvienas esame matę mokykloje per matematikos pamokas. Koordinačių sistemos nulinis (centrinis) taškas yra avilys, o nulinis kampas – kryptis tiesiai į saulę.

Korys, ant kurio šoka bitė, avilyje kabo vertikaliai, todėl kryptimi į saulę laikoma kryptis aukštyn, o nuo saulės – kryptis žemyn. Bitė, būdama ant korio, siauru zigzagu bėga kampu, kuriuo reikia skristi norint rasti nektarą. Atskaitos tašku naudojant avilį ir saulę bitės nesunkiai nurodo būsimo skrydžio kryptį.

Skrydžio atstumą nusako bitės šokio trukmė – apytikriai viena sekundė reiškia vieno kilometro atstumą. Šokdamos zigzagu bitės taip pat nurodo, kiek nektaro aptiko. Kuo zigzago amplitudė didesnė (kuo zigzagas banguotesnis), tuo daugiau nektaro arba žiedų bitė aptiko. Savo šokį bitė kartoja daugybę kartų, kad kuo daugiau avilio bičių jį pamatytų ir sužinotų apie rastą nektaro šaltinį.

Įdomu tai, kad šokiu perduodamos informaciją bitės sugeba labai tiksliai įvertinti išorinius veiksnius. Pavyzdžiui, saulės padėtis danguje per dieną kinta, todėl avilyje šokdama bitė po truputį vis keičia savo šokio kryptį ir šitaip visad nurodo teisingą skrydžio kryptį. Pučiant stipriam vėjui ar esant kitiems skrydžio sunkumams bitės sugeba tai įvertinti – tokiu atveju bitė šokdama nurodo ilgesnį atstumą.